Skuodas įsikūręs į pietus nuo pasienio su Latvija, apie 40 km nuo Baltijos jūros kranto.
Miestas išsidėstęs prie Bartuvos upės, dalijančios jį į Senamiestį (kairiajame krante) ir
Naujamiestį (dešiniajame krante), kuriuos jungia tiltas.

Skuodas pirmą kartą istoriniuose dokumentuose paminėtas 1253 m. Pirmieji katalikų
misionieriai atvyko 1567 m. Savivaldos teisės Skuodui suteiktos 1572 m., buvo leista
statyti rotušę ir teismo rūmus, turėti herbą ir antspaudą.

Skuodas nukentėjo Šiaurės Karo tarp Švedijos ir Rusijos metu 1700 – 1721 metais, taip
pat Skuode vyko sukilimas prieš carinės Rusijos valdžią 1931 m. Nuo 1769 iki 1909
miestas stipriai nukentėjo nuo gaisrų keturis kartus. Geležinkelis iš Klaipėdos į Rygą per
Skuodą buvo nutiestas 1914 m., atverdamas naujas galimybes kelionėms ir verslui.

Žydai Skuode pradėjo kurtis XVII amžiuje, o galbūt ir anksčiau, bet iki 1747 m. žydams
nebuvo leista dirbti ir gyventi Naujamiestyje, jie kūrėsi Senamiestyje, kitoje Bartuvos
upės pusėje. 1766 m. žydų bendruomenėje buvo 576 mokesčių mokėtojai. Per šimtą metų
jų skaičius sparčiai išaugo. Nuo 1890 m. iki 1920 m. daug Lietuvos žydų, tarp jų nemažai
iš Skuodo, emigravo į JAV, Kanadą, Pietų Afriką, Jungtinę Karalystę ir kitas šalis.
1939 m. Skuode gyveno apie 2500 žydų, tikriausiai 50 % visų gyventojų, nors tikslus
skaičius nežinomas.

Iki Pirmojo Pasaulinio Karo pabaigos žydų bendruomenę valdė renkamas 12 žmonių
komitetas, žinomas „Tuzino“ pavadinimu (jidiš kalba – Di Tsvelftlech). Po to
bendruomenės valdžia buvo perduota į renkamos tarybos rankas, kurią 1926 m. pakeitė
asociacija „Ezra“ („Pagalba“). Ši asociacija rūpinosi bendruomenės reikalais iki jos
sunaikinimo 1941 m. Asociacijos „Ezra“ veikla apėmė ritualinio gyvulių skerdimo
priežiūrą, rabino, kitų religinių tarnautojų ir mokytojų atlyginimus, dirbamos žemės
nuomą, pirčių priežiūrą ir pinigų skolinimą nepasiturintiems žydams.

Žydai dirbo prekybos, žemės ūkio, pramonės, transporto ir amatų srityse. Batų gamybos
pramonė buvo ypatingai svarbi; būdavo pagaminama po 400 porų batų kasdien, jais buvo
prekiaujama visoje Lietuvoje. Taip pat Skuode buvo odų raugykla, audimo ir audinių
dažymo įmonė, grandinių ir vinių gamykla ir sagų fabrikas. 1931 m. Skuode buvo 81
įmonė, 66 (80 %) iš jų priklausė žydams.

Sinagoga buvo žydų gyvenimo centras. Skuode buvo dvi sinagogos, viena Senamiestyje, kita – Naujamiestyje. Senamiesčio sinagoga buvo pastatyta XVIII amžiaus pradžioje. Tai buvo viena iš trijų seniausių sinagogų Lietuvoje, vertinama dėl savo architektūros, ypatingai dėl įmantrių vidaus medžio raižinių. Kitos svarbios institucijos buvo keletas maldos namų ir žydų kapinės. Tarpukario laikotarpiu Skuode veikė hebrajiškas vaikų darželis, jidiš pradinė mokykla, hebrajiška pradinė mokykla, religinė liaudies mokykla ir Talmud Tora. Taip pat buvo organizuojamos pamokos suaugusiems. Kitos bendruomeninės ir kultūrinės organizacijos: labdaros fondas, kelios organizacijos, teikiančios pagalbą sergantiems ir vargstantiems, jaunimo klubai, sporto asociacijos, choras, dramos būrelis ir biblioteka. Taip pat buvo Žydų Liaudies Banko filialas. Žydai gydytojai ir vaistininkai teikė medicinos paslaugas. Miestas aktyviai palaikė sionistų judėjimą, veikė keli sionistų fondai, jaunimo grupės ir verslininkų asociacijos.

Visa tai baigėsi, kai Antrasis Pasaulinis Karas pasiekė Lietuvą.

1941 m. birželio 22 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Skuodą. Kitą dieną žydams buvo
įsakyta jiems pasiduoti. Dauguma buvo verčiami dirbti sunkų fizinį darbą. Prasidėjo
apiplėšinėjimai ir smurtas, dažnai ne be vietinių lietuvių pagalbos. Birželio 28 d.
prasidėjo ginkluota kova, kai tarybinė armija, kurią buvo išvarę įsiveržę vokiečiai,
pabandė susigrąžinti Skuodą. Žiauri kova prasiveržė Naujamiesčio centre, kurio didžioji
dalis buvo sunaikinta ginklais ir ugnimi. Žuvo daug civilių.

Kitą dieną, birželio 29-ąją, sekmadienį, sumušus tarybinę armiją ir Skuodui patekus į
vokiečių rankas, kažkada klestėjusi Skuodo žydų bendruomenė sulaukė šiurpinančio
galo.

Tą birželio 29-osios naktį šimtai žydų vyrų, po patirto įkalinimo ir kankinimų miesto
sporto salėje buvo išvaryti į laukus ir sušaudyti, o jų kūnai buvo metami į griovius,
kuriuos jie patys buvo verčiami iškasti. Moterys ir vaikai buvo apsupti ir užrakinti
Senamiesčio sinagogoje.

Iki liepos vidurio dauguma išgyvenusių Skuodo žydų vyrų buvo nužudyti mieste arba
žvyrduobėje netoli esančio Kulų kaimo prieigose. Keli likę vyrai kartu su moterimis
ir vaikais, iš viso apie 500 žmonių, buvo varomi į dviejų dienų žygį į koncentracijos
stovyklą prie Dimitravo kaimo, maždaug 75 km nuo Skuodo. Pakeliui sekė mušimai,
prievartavimai ir žudymai. Tie, kurie atsiliko nuo eisenos, arba nebepajėgė toliau eiti,
buvo nušauti vietoje.

Kai pasiekė Dimitravo stovyklą, išgyvenę moterys ir vaikai buvo apgyvendinti barakuose
ir verčiami dirbti laukuose maždaug mėnesį. Rugpjūčio viduryje iš Skuodo atvyko
ginkluoti vyrai. Jie suvarė moteris ir vaikus didelėmis grupėmis prie netoliese esančio
Alkos kalno, kur jiems liepė nusirengti ir sulipti į griovius. Kai kurios moterys bandė
priešintis – jos buvo žiauriai sumuštos. Daug moterų ir vaikų buvo sušaudyta, bet kai
žudikams pritrūko kulkų, jie laidojo gyvus žmones. Iš viso 510 moterų, vaikų ir kūdikių
buvo nužudyti keturiuose grioviuose ant Alkos kalno ir jo papėdėje. Iš jų 289 buvo
palaidoti gyvi.

Visą žiaurų darbą atliko ne vokiečiai, bet jų vietiniai bendrininkai, Skuodo gyventojai
nežydai (neaišku, ar jie veikė pagal tiesioginius vokiečių nurodymus). Taip pat svarbu
paminėti, kad kai kuriuos Skuodo gyventojus nežydus ištiko panašus arba toks pat
likimas, kaip ir jų kaimynus žydus, tų pačių bendrininkų rankomis.

Po nacių pralaimėjimo 1945 m. tarybiniai teismo medicinos ekspertai iškasė palaikus iš
griovių Alkos kalne. Jie suskaičiavo ir ištyrė kūnus, nustatė, kaip aukos buvo nužudytos.

Protokolas buvo paskelbtas Dimitravo muziejuje. Vėliau du memorialiniai paminklai
buvo pastatyti Alkos kalne, vienas žymintis kapus ant kalno, kitas – kalno papėdėje.

1963 m. birželio 13 d. kūnai iš masinių žudynių vietos Kuluose, Skuode ir jo apylinkėse
bei palei kelią į Dimitravo stovyklą buvo atkasti, kad būtų perlaidoti miesto centre. Šis
įvykis buvo pažymėtas vietinėje spaudoje, jame dalyvavo Skuodo gyventojai, svečiai iš
Lietuvos ir kitų šalių, tarp jų buvo ir buvusių Skuodo gyventojų žydų bei jų giminių. 30
sunkvežimių vežė maždaug 500 žmonių palaikus, sudėtus į 15 karstų; eiseną Vilniaus
gatve lydėjo garbės sargyba. Gėlių vainikai, puokštės, kalbos… Kūnai buvo perlaidoti
miesto centre, prie šiandieninio Skuodo muziejaus, ant kapo buvo pastatyta paminklinė
lenta.

Maždaug po metų, 1964 m. kovo mėnesį, septyniems bendrininkams, dalyvavusiems
kankinimuose ir masinėse žudynėse Skuode, iškeltos baudžiamosios bylos. Tiems, kurie
pripažinti kaltais, paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė – didžiausia galima bausmė
pagal tuometinį tarybinį baudžiamąjį kodeksą.

Šiandien Skuodas yra ramus, kuklus ir pasiturintis miestelis. Miesto centras, beveik
sugriautas Antro Pasaulinio Karo metu, dabar atstatytas. Stovi mažos krautuvėlės
ir gatvelės su mediniais namais, sodais ir vaismedžiais. Žydų kapinės (sunaikintos
tarybiniais metais, o jų antkapiai išvežti ir naudoti kaip statybinės medžiagos) dabar
prižiūrimos savivaldybės – žolė nupjauta ir ant takelių pripilta žvyro. Iš kelių išlikusių
antkapių buvo padarytas paminklas; memorialinė lenta su užrašais lietuvių ir jidiš
kalbomis stovi prie vartų. Masinių žudynių vieta prie Kulų kaimo pažymėta tvora ir
paminklu, ir naujasis kapas miesto centre už visada žaliuojančios gyvatvorės gerai
prižiūrimas, kaip ir jo paminklas.

Kiek žinau, Skuode negyvena nė vienas žydas. Keli vyresnio amžiaus gyventojai vis dar
prisimena žydų bendruomenę. Vienas mano sutiktas vyras prisiminė kelis žodžius jidiš
kalba, sudainavo man penktadienio vakaro kvietimą į sinagogą: „in shul arayn“. Skuodo
muziejus turi mažą žydiškų eksponatų kolekciją, kurioje yra ir dvi mano dovanotos mano
tėvo ir jo šeimos nuotraukos ir segtuvas, skirtas žydų bendruomenės istorijai, surinktas iš
rašytinių šaltinių ir žodinių Skuodo gyventojų liudijimų.

Šis tinklapis taip pat yra paminklas Skuodo žydams. Mes negalime perkurti praeities, bet
galime iš jos pasimokyti, ir tai darydami pagerbti tuos, kurių jau nebėra, ir perduoti jų
palikimą tiems, kurie dar bus.

Šaltiniai:

Jews in the Memories of Skuodas People. Skuodas Museum Archive. (Translated from
Žydai Skuodo Gyventojų Atsiminimuose. Ed. Brone Rusinskiene.)

Memorial Book of Skuodas (Lithuania). (Translated from Kihilat Shkud: Kovets Zikaron.
Tel Aviv: Former Residents of Skuodas, 1948.) JewishGen, Inc.

Schoenburg, Nancy, and Stuart Schoenburg. “Shkud (Skuodas).” Lithuanian Jewish
Communities. New York: Garland, 1991.

Shaf-Brener, Hana. Testimony on the Murder of the Jews of Shkud, Lithuania. (Translated
from HaEdut al Retsah Yehude Shkud. Quick Printing: Haifa, 2001). JewishGen, Inc.

“Shkud”: Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania. Esther Etinger and Josef
Rosin. (Translated from Pinkas Hakehillot Lita: Encyclopedia of Jewish Communities,
Lithuania. Ed. Dov Levin and Yosef Rosin. Yadvashem, Jerusalem). JewishGen, Inc.

Skuodas Museum Home Page. Web.